Straipsnis iš tikiuosi, ŠIANDIEN 1 naršyti. Jean-Henry Merle D'aubigne

Johannesas Liuteris norėjo iš savo sūnaus padaryti mokslininką. 1497 m., kai Martinui buvo keturiolika, tėvas išsiuntė jį į pranciškonų mokyklą Magdeburge. Gerai ar blogai, jo mama turėjo sutikti, todėl Martinas ruošėsi palikti namus.

Magdeburgas Martinui buvo tarsi naujas pasaulis. Jam teko mokytis išgyvenant daugybę sunkumų, nes vargu ar užtekdavo pragyventi. Jam buvo gėda, kad laisvalaikiu teko elgetauti duonos su kitais vaikais, kurie buvo dar vargingesni už jį patį.

Johannesas ir Margaret Liuteriai išgirdo apie tai, kaip sunku jų sūnui užsidirbti pragyvenimui Magdeburge, todėl mažiau nei po metų išsiuntė jį į Eizenachą, kur veikė garsi mokykla. Šiame mieste jie turėjo daug giminaičių. Nors Johanesas ir Margaret turėjo daugiau pinigų nei anksčiau, jie negalėjo išlaikyti savo sūnaus ten, kur niekas jo nepažino. Be Martino, jiedu turėjo kitų vaikų. Savo darbu Johanesas Liuteris uždirbo tik šiek tiek daugiau, nei reikėjo šeimai išlaikyti. Jis tikėjosi, kad Eizenache Martinas galės lengviau rasti pragyvenimo lėšų. Tačiau Martinui ir šiame mieste sekėsi ne ką geriau. Ten jo artimieji juo nesirūpino – tikriausiai todėl, kad patys buvo labai neturtingi.

Alkio kamuojamas jaunas studentas, kaip ir Magdeburge, buvo priverstas eiti dainuoti iš namų į namus su savo mokyklos draugais, kad užsidirbtų duonos plutą. Tačiau užuot davęs jam maisto, vargšui ir nuolankiam Martinui į veidą buvo tik svaidomi griežti žodžiai. Apimtas sielvarto, jis slapta išliejo daug ašarų ir bijojo dėl ateities.

„Pamaldioji Šunemo ponia“

Vieną dieną – jis ką tik buvo išmestas iš trijų namų ir ruošėsi greitai grįžti į savo nakvynę – jis sustojo nejudėdamas Šv. Jurgio aikštėje ir pasinėrė į niūrias mintis prieš garbingo piliečio namą. Ar jis turėtų mesti mokslą dėl maisto trūkumo, grįžti ir dirbti su tėvu Mansfeldto kasyklose?

Staiga atsidaro durys! Ant slenksčio pasirodo moteris. Tai Ursula, Conrado Cotta žmona ir Ilefeldo mero dukra. Eizenacho kronika vadina ją „maloniąja moterimi iš Šunemo“, atmindama jauną našlę, kuri taip skubiai pakvietė pranašą Elisą pasilikti valgyti. Ši dievobaiminga moteris iš Šunemo, vardu Uršulė, dažnai pastebėdavo jauną Martiną bažnyčioje. Ją sužavėjo malonus jo balsas ir atsidavimas. Ji girdėjo šiurkščius žodžius, kuriuos turėjo iškęsti vargšas studentas, ir, pamačiusi jį liūdnai stovintį už savo durų, norėjo jam padėti, pakvietė ir davė kuo numalšinti alkį.

Konradas pritarė savo žmonos labdaringai veiklai. Tiesą sakant, berniuko draugija jam taip patiko, kad po kelių dienų jį visiškai priėmė. Nuo šiol jo išsilavinimas buvo užtikrintas. Jam nereikėjo grįžti į Mansfeldto kasyklas ir laidoti Dievo duotų talentų. Tuo metu, kai jis nežinojo, kas su juo bus, Dievas atvėrė jam krikščioniškos šeimos širdį ir namus. Ši patirtis suteikė jam pasitikėjimo Dievu, kurio nesugebėjo pajudinti net patys sunkiausi išbandymai, kurie jo laukia vėliau.

laimingi laikai

Liuteris Cotta šeimoje patyrė visiškai kitokį gyvenimą nei anksčiau. Dabar jo gyvenimas tęsėsi ramiai, be poreikių ir rūpesčių. Jis tapo linksmesnis, linksmesnis ir atviresnis. Visi jo gebėjimai pabudo tarp šiltų labdaros spindulių, ir jis pradėjo džiaugtis gyvenimu, linksmumu ir laime. Jo maldos tapo karštesnės, žinių troškimas didesnis, o mokymasis – greitesnis.

Be literatūros ir mokslo, dabar jis susipažino ir su vaizduojamuoju menu. Išmoko groti fleita ir liutnia. Jis dažnai palydėdavo savo puikų kontraltinį balsą liutnia ir taip rasdavo džiaugsmo liūdnomis valandomis. Jam patiko savo melodijomis reikšti gilų dėkingumą savo įtėviai. Jis pats iki senatvės mėgo šį meną ir kūrė geriausių vokiečių dainų tekstus bei melodijas. Liuteriui tai buvo laimingi laikai. Jis niekada negalėjo apie ją galvoti, nejausdamas gilaus sujaudinimo.

„Žemėje nėra nieko gražesnio už geros moters širdį“.

Po daugelio metų vienas iš Konrado sūnų atvyko mokytis į Vitenbergą. Tuo metu vargšas studentas iš Eizenacho jau buvo tapęs žinomiausiu to meto profesoriumi. Liuteris mielai priėmė jį prie savo stalo ir po stogu. Jis norėjo ką nors grąžinti Konrado sūnui už gerumą, kurį gavo iš savo tėvų. Kalbėdamas apie tą dievobaimingą moterį, kuri juo rūpinosi, kai visas pasaulis jį išvarė, jis ištarė tokias nuostabias mintis: „Žemėje nėra nieko gražesnio už geros moters širdį“.

Niekada nepamiršti

Liuteris niekada nesigėdijo, kad jo gyvenime buvo dienų, kai, kamuojamas alkio, liūdnai tekdavo maldauti kasdienės duonos. Visai ne! Jis dėkingai kalbėjo apie didelį jaunystės skurdą. Jis matė juos kaip Dievo priemonę padaryti jį tokiu, koks jis vėliau tapo, ir už tai dėkojo Dievui. Šis didis žmogus tose nuolankiose pradžiose įžvelgė priežastį, dėl kurios vėliau išgarsėjo. Jis nenorėjo pamiršti, kad balsas, sukrėtęs Imperiją ir pasaulį, kažkada turėjo maldauti duonos plutos mažo miestelio gatvėse.

Šaltinis:
Jean-Henri Merle d'Aubigne, XVI amžiaus reformacijos istorija, T. 1: Reformacijos istorija, 2 knyga: Liuterio jaunystė, atsivertimas ir ankstyvieji darbai 1483–1517 m., 51, 52 p.

Skaitykite toliau tikiuosi, ŠIANDIEN 1