Motinos meilė gali padaryti didelių dalykų. Autorius Glsni Mason

Mary Slessor kartą pasakė: „Aš labai daug skolinga savo šventajai motinai.“ Marija ir jos mama buvo artimos draugės. Būtent todėl vaikystėje ji jautėsi saugi, o vėliau jautė tiek daug meilės kitiems žmonėms.

Gyvenimas su Slessors Škotijoje nebuvo lengvas. Marijos tėvas Robertas buvo girtas ir visus pinigus iššvaistė alkoholiui. Žmonai ir vaikams nieko nebeliko. Marijos mama vis tiek darė viską, ką galėjo, kad septyni jos vaikai visada galėtų susėsti prie padengto stalo.

Kartais ji ir Marija palikdavo dalį maisto savo tėvui, nors kartą jis iš tikrųjų mesdavo maistą į ugnį, nes nebuvo alkanas. Šiais sunkiais laikais Marija ir jos mama tapo artimos draugės.

Nepaisant sunkumų, ponia Slessor savo vaikams parūpino ir dvasinio peno. Kiekvieną dieną ji įtraukdavo Bibliją ir jos principus į kasdienį gyvenimą. Ji papasakojo jiems Gerąją Naujieną ir privertė juos pajusti, kaip kiti priklauso nuo to, ar Geroji Naujiena bus dalijama su jais. Nors jos vyras buvo netikęs, ponia Slessor svajojo, kad jos šeima taps šviesa šiame pasaulyje. Šį tikslą ji perdavė savo vaikams. Šis tikslas tapo vis aiškesnis, kai šeima nekantriai skaitė kiekvieną žurnalo „Mission Echo“ numerį ir aistringai ryja Davido Livingstono ir kitų puikių misionierių istorijas.

Kadangi turėjo mažai pinigų, šeima kentėjo dėl prastos mitybos ir prastų būsto sąlygų. Todėl visi vaikai dažnai sirgdavo. Du mirė būdami vaikai, įskaitant vieną iš dviejų Marijos brolių. Galiausiai nuo priklausomybės alkoholiui mirė ir jo tėvas.

Kyla aukštyn

Po jo mirties Slessors pamažu tobulėjo. Marijai ir jos motinai nebereikėjo slėpti nuo tėvo sunkiai uždirbtų pinigų. Jiems nebereikėjo bijoti jo žingsnių. Tačiau gyvenimas toli gražu nebuvo patogus. Jie abu dirbo dvylika valandų per dieną audimo fabrike. Kartais Marija pagalvodavo, ar jai teks visą likusį gyvenimą praleisti tokioje monotonijoje. Tačiau mama suteikė jai vilties. Per ilgas valandas Marija vis dažniau galvojo apie misionierius ir jų darbą. Ji pasidėjo prieš save misijų knygas ir istorijas, kad ausdama galėtų skaityti. Tačiau jos mėgstamiausia knyga išliko Biblija.

Akivaizdu

Ponia Slessor ragino Mariją būti misionierė kiekviename žingsnyje. Tai paskatino juos užmegzti artimesnius santykius su savo Gelbėtoju. Netrukus Marija savo bažnyčioje vedė sekmadieninės mokyklos pamoką. Tačiau ji troško daugiau. Pakeliui į darbą jai teko eiti per lūšnynus. Dėl to ji norėjo pasiekti ten vargšus vaikus. Kai Marija paprašė dirbti lūšnynuose, bažnyčios vadovai buvo pasibaisėję! Argi ji nežinojo, kad šie vaikai – patys neklaužada visame mieste? Jie jai patarė pasitenkinti sekmadieninės mokyklos užduotimi. Tačiau Marija ryžtingai tvirtino. Nors šiuos vaikus buvo sunku mokyti, Marija nenuleido rankų, tikriausiai dėl nuolatinio mamos skatinimo. Ji dažnai lankydavo žmones lūšnynuose, prižiūrėdavo juos ir pasakodavo apie Jėzų. Žmonės, su kuriais ji elgėsi su tokia meile, laikui bėgant vis labiau pamilo šią drąsią jauną moterį.

Marija audimo fabrike dirbo dar keturiolika metų. Laisvalaikiu ji pasakojo žmonėms apie Jėzų. Tačiau nei ji, nei jos mama neprarado susidomėjimo pasaulio misijomis. Ji su šeima dalyvavo kiekviename misijos renginyje savo bažnyčioje. Marijos motina tikėjosi, kad jos sūnus Jonas vyks misionieriumi į Kalabarą Afrikoje (Nigerijoje). Tačiau suprastėjusi Jono sveikata Marijai kėlė nerimą. Ji mylėjo savo didįjį brolį. Ar jis pajėgtų atlaikyti misionieriaus gyvenimo sunkumus? Jam silpstant, mama ir seserys išsiuntė jį į šiltesnį klimatą Naujojoje Zelandijoje. Jis mirė praėjus vos savaitei po atvykimo. Jono mirtis buvo baisus smūgis poniai Slessor. Jis buvo vienintelis likęs sūnus. Tai reiškė, kad jos svajonė turėti misionierių šeimoje išnyko.

Iki pat Afrikos

Tačiau šis įvykis Marijos mintis nukreipė į misijos lauką. Ji visada jautė Calabarą. Gal ji turėtų vykti į Afriką kaip misionierė, o ne Jonas? Dvi likusios jos seserys, Susan ir Janie, dabar galėjo išlaikyti savo motiną. Jie žinojo, kad Marija grąžins kuo daugiau savo misionierės atlyginimo. Marija keletą mėnesių svarstė šią idėją, nieko nesakydama mamai. Tačiau vieną dieną, kai atėjo žinia apie Davido Livingstono mirtį, Marija apie tai prabilo su savo motina. Galbūt ji turėtų vykti į Kalabarą, kur gyveno ir mirė Davidas Livingstone'as?

Motina buvo pasiruošusi ją paleisti. „Jūs tapsite nuostabiu misionieriumi. Esu tikras, kad Dievas bus su tavimi“.

Be galo apsidžiaugusi, kad pagaliau šeimoje atsirado misionierius, mama apie tai papasakojo visiems savo draugams. Tačiau jie negalėjo patikėti, kad Marija turėtų mesti darbą audimo fabrike ir iššvaistyti savo gyvenimą Afrikoje. Juk ji jau buvo aktyvi misionieriškame darbe! Jie perspėjo motiną, kad Marija gali mirti šioje svetimoje žemėje. Ponia Slessor kantriai klausėsi, bet patikėjo Mariją į Dievo rankas. Nors jos išvykimas į Kalabarą buvo atidėtas, M. Slessor toliau drąsino dukrą.

Atostogos namuose

Praėjus trejiems metams po atvykimo į Afriką, Marija grįžo namo atostogų. Ji buvo silpnos sveikatos. Marijos mama ir seserys labai džiaugėsi jas vėl matydamos ir entuziastingai džiaugėsi jų pranešimu apie darbą Kalabare. Deja, ponia Slessor taip pat nebuvo sveika. Marija padėjo mamai persikelti iš nešvaraus miesto į kaimo kotedžą. Grynas oras ir saulė padėjo jiems atsigauti. Taigi Marija galėjo grįžti į Kalabarą.

Dar po trejų metų Afrikoje Marija vėl susirgo. Šį kartą ji į Škotiją atsivežė mažą mergaitę, vardu Janie. Marija bjaurėjosi dvynių žmogžudystės papročiu ir išgelbėjo nuo jos vaiką. Šią savo sesers bendravardę ji augino su didele meile. Namuose Marija pasakojo apie savo išgyvenimus Kalabare. Kaip visada, jos mama labai padrąsino.

Kai Marija norėjo grįžti į Kalabarą, jos sesuo Janie staiga labai susirgo. Marija neturėjo pinigų nuvežti Janie į Prancūziją ar Italiją. Taigi ji paprašė misijos valdybos leisti pasiimti Janie su savimi į Kalabarą. Bet jis atsisakė. Draugas pasiūlė šiltesnį pietų Anglijos klimatą. Taigi Marija persikėlė ten su savo mama ir seserimi. Po kurio laiko jie sužinojo, kad mirė kita jų sesuo Susan. Nepaisant visų kančių, Marija judėjo į priekį ir atsidavusiai rūpinosi Janie.

Janie greitai atsigavo ir leido Marijai susikrauti daiktus ir išvykti į Kalabarą. Tada jos mama netikėtai susirgo. Marija meldė išminties. Jai kilo mintis, kad ateitų vyresnė draugė. Marijos mama sutiko, nors jai nebuvo lengva. Ji žinojo, kad Marijai laikas grįžti į Kalabarą. Netrukus Marija paskutinį kartą pamojavo mamai ir seseriai iš burlaivio. Ji neįsivaizdavo, kad tai buvo paskutinis kartas, kai jie matys vienas kitą šioje žemėje.

Ačiū mamai!

Grįžusi į Kalabarą, Marija metėsi dirbti vietiniams gyventojams. Didžiąją dalį atlyginimo ji siųsdavo savo šeimai namo. Vieną dieną atėjo laiškas. Mirė ir jos sesuo, ir mama. Marija labai sielvartavo dėl savo šeimos netekties! Motina ją visada skatino ir įkvėpė. Ji visada labai domėjosi viskuo, ką darė Marija, ir aukojosi dėl savo misijos tikslų. Marija rašė: „Kam dabar turėčiau pasakoti savo istorijas, rūpesčius ir nesąmones? Visą gyvenimą rūpinausi ir planavau savo mama ir seseris. Dabar likau vienas – kaip įstrigęs laivas“.

Tačiau Marija nebuvo viena. Jos dangiškasis Tėvas stovėjo šalia jos. Savo jėgomis ji tęsė ir padarė jam dar didesnius darbus. Ji užkariavo vietinių širdis Dievui. Toli siekiančią Marijos gyvenimo įtaką daugiausia galima sieti su jos motinos padrąsinimu. Ji padarė viską, ką galėjo, kad jos vaikai žiūrėtų į Jėzų. Ji pasodino savo misiją jų širdyse. Marijos žodžiai sklido iš visos širdies: „Labai labai skolinga savo šventajai motinai“.

Knygos patarimas: galbūt internete galite nusipirkti antikvarinį įdomios vaikiškos knygos apie Mariją Slesor kopiją. Jis vadinamas „Mirties išbandymu“ ir yra Dave'o ir Netos Jacksonų.